į pradžią turinys susisiekite

Straipsniai, kūryba
spausdinti
Tomas KAVALIAUSKAS. EUROPOS NAMAI

 

Politiškai nekorektiška novelė

 

Kavinė skambiu pavadinimu Europos namai, sausakimša kosmopolitinės publikos, 2022-ųjų vasario 24-osios naktį ūžte ūžė. Prie vieno staliuko smaginosi vokiečiai, kilnodami alaus bokalus, prie kito reikalus aptarinėjo Izraelio piliečiai, atsipalaidavę prancūzai degustavo vyną, diskutuodami apie vynuogių rūšis. Prie baro linksminosi anglai, užsisakydami vis po naują pintą English ale. Ten sėdėjo ir aukštas pareigas užimantis NATO pareigūnas, žvalgydamasis po salę. Kiek atokiau nuo visų barščius srėbė ukrainietis su tautiniais drabužiais. Kitame kavinės gale karingai šūkavo ir keikėsi Rusijos šauktiniai, su visa amunicija netikėtai atvykę paryčiais. Pasistatę ant stalo degtinės butelį, nesaikingai kilnojo stiklines, užkąsdami raugintais agurkais.

Gerokai įkaušę atsvirduliavo prie ukrainiečio ir, apstoję ratu, ėmė įžūliai į jį spoksoti.

Ukrainietis sutriko, nes buvo ką tik užmezgęs malonų pokalbį su aukšto rango NATO pareigūnu, kurį čia visi vadino Jensu, kartais Jensiuku. Kažkas siūlė vadinti net Jaceniuku, bet neprilipo, mat jis norvegas, o ne Ukrainos pilietis.

– Ko jie į mane taip vėpso? Sakyčiau, agresyviai, – paklausė ukrainietis Jenso.

– Argi? Gal tau taip tik atrodo? – klausimu į klausimą atsakė Jensas, pasitaisydamas akinukus. Būdamas kostiumuotas, aukštas ir gražus, norėjo toks ir likti, jam konfliktai visai nereikalingi.

– Pats matai, kad jie pikti ir įsiutę…

Jensas atidžiau nužvelgė kareivius, pravardžiuojamus orkais, tie buvo etniškai įvairiaspalviai – rusai, buriatai, čečėnai, dar kažkokie...

– Taip, tikrai. Regis, tu jiems nepatinki. Gal esi pernelyg ryškus? Tavieji tautiniai drabužiai labai jau išsiskiria... Ko gero, jų kompaniją tai erzina. Tu čia vienas toks… Aš, va, su nekrintančiu į akis kostiumu.

Vienas rusų kareivis tą spėjimą iškart patvirtino:

– Mums nepatinka ukrainiečiai su tautiniais drabužiais. Nusivilk! Sėdėsi vienais apatiniais.

– Negaliu, – paaiškino ukrainietis. – Tautiniai drabužiai išreiškia mano tapatybę.

Ir dar savo mėlyną / geltoną vėliavą išsitraukė, apsigaubęs ja pridūrė:

– Aš toks!

Jensas, matydamas kaistančią atmosferą, sunerimo. Ėmė grąžyti rankas, kraipyti sprandą.

– Jeigu sako, gal nusivilk, – tyliai patarė. – Kam erzinti orkus? Dar kokią nelaimę prisišauksi...

Ukrainietis nustebo:

– Bet juk tu mane apginsi, esi transatlantinio saugumo garantas! Jensai, tavo kontaktai, įgaliojimai tuos akiplėšas sutramdys. Juk tu toks įtakingas!

Jensas, nudelbęs akis, prisipažino:

– Negalėsiu tavęs apginti. Jau po darbo valandų. Be to, ir sutartis nepasirašyta. Geriau daryk, ką tau liepia orkai, ypač tas rūstus čečėnas, regis, Ramzanas. Jis turi stogą Maskvoje. Aš į konfliktą nesivelsiu. Nedrumsk tokios geros kosmopolitinės nuotaikos. Taip bus ramiau. Žiūrėk, šioje kavinėje visi viskuo patenkinti. Nedaryk problemų.

Ukrainietis atsakė:

– Niekam nenusileisiu. Būsiu savimi! Europos namų kavinėje tarp daugybės šalių turi staliuką ir Ukraina, prie jo ir sėdžiu su savo tautiniais drabužiais. Į svetimą užstalę nelendu.

Rusas prišokęs pagrasino:

– Nė velnio! Nebūsi savimi! Tau seniai sakyta nusirengti! Gal esi kurčias? Gal rusiškai nesupranti? Pažeidinėji rusakalbių teises!

Taikesnis buriatas pridūrė:

– Nenorim tavęs skriausti, bet jeigu spyriosiesi dėl savo tautinių drabužių ir tos dvispalvės, mums neliks kitos išeities, turėsim įvykdyti specialią karinę operaciją...

Aršesnis čečėnas įsakmiai pamokė:

– Būk tikras slavas, ištikimas didžiajam broliui! Nusivilk tautinius drabužius, sutrypk vėliavą ir sėskis prie mūsų stalo. Išgersim už Rusiją! Jokios Ukrainos nėra. Visur vieningoji Rusija. Neversk to kartoti.

Ukrainietis nurodymo nepaisė, giminystės atsisakė, net parodė orkams vidurinįjį pirštą, pridurdamas, kad Rusijos miestų motina yra Kijevo Rusia.

– Tuoj parodysim tau motiną, – keikdamiesi, įtūžę orkai ėmė jį žiauriai spardyti, kad atmuštų gyvybinius organus. Tą darė visų akivaizdoje. Prancūzai, siurbčiodami vyną, net užspringo, prisidengė akis – sakė, klaiku žiūrėti. Emanuelis, kurį kavinėje pravardžiavo Makaronu, mat visiems kabina makaronus ant ausų, net italai tuo piktinasi, kažkam skubiai paskambino, pasisveikinęs rusiškai, paprašė, kad tas „kažkas“ įsakytų savo kariškiams liautis. Negražu, kai niekuo dėtą kavinės lankytoją daužo vien todėl, kad tas vilki savo tautiniais drabužiais.

Kiti apsimetė nieko nematantys. Vokiečiai toliau šūkavo, atsinešę dar po bokalą alaus, sakė, Miunchene per Oktober fest visokių peštynių matantys. Viskas bus gerai. Izraelio vyrukai pasitarė ir nusprendė, kad čia kažkoks slavų tarpusavio kivirčas – neverta kištis. Pasimuš, pasimuš, po to vėl bučiuosis. Geriau nesivelti. Savų bėdų per akis. Bet prie kito staliuko vaišinęsi lietuviai subruzdo. Jų lyderė, kurią čia visi vadino Dalia, skubiai išsikvietė savininką Žozepą.

– Žozepai, – griežtai kreipėsi Dalia, – vadovauji šiai kavinei, bet leidi rusams savo tvarką daryti. Ar čia Europos namai, ar Kremliaus landynė?

Žozepas susigėdo. Labai gerbė Dalią, jos net prisibijojo. Labiausiai nerimavo Jensas, nes jautė, kad lietuvė geriau užtikrintų kavinės saugumą. Girdėjo net gandą, kad norima jį nušalinti ir paskirti Plieninę Magnoliją. Tad vis žvilgčiojo į kavinės savininką, spėliodamas, kaip šis elgsis.

Žozepas pažadėjo, kad imsis visų įmanomų priemonių, bent jau neleis tiems nepraustaburniams kirilica užgaulioti kavinės moterų. Paprašė Jenso sudrausminti įsisiautėjusius agresorius. Narsiai išsakęs savo nepasitenkinimą dėl sukeltų muštynių, Žozepas pasišalino.

Sutrikęs Jensas, nežinodamas, ko griebtis, nusprendė pasitarti su vokiečiais. Priėjęs prie jų staliuko, pasiteiravo, ar tikrai visiems taip jau labai trukdo šis tarptautinis, bet lyg ir vietinis slavų konfliktas?

– Grumtynės truks ne ilgiau kaip dvi tris minutes, – atsakė pliktelėjęs vokietis, kurį čia visi vadino Olafu. – Jėgos labai nelygios, tad netrukus viskas baigsis. Žinoma, būtų geriau, jeigu jie išeitų į lauką, nes agresyvus smurtas netinka tolerantiškam Europos namų įvaizdžiui.

Ukrainietis jau šaukėsi pagalbos:

– Vyrai, padėkit. Esu vienas prieš visą šaiką!

Bet padėti niekas neskubėjo. Emanuelis pranešė ką tik kalbėjęsis telefonu su pačiu Putinu, kuris patvirtino Olafo turimą informaciją, kad incidentas truks dvi, ilgiausiai tris minutes. Neverta dramatizuoti. Kosmopoliškai margaspalvėse kavinėse etninių nesutarimų netrūksta. Tai normalu.

Priminė, kad nesklandumai tarp slavų kilo jau prieš aštuonerius metus, 2014-ųjų žiemą, kai girti Janukovičiaus berkutininkai užpuldinėjo visus tuos klientus, kurie vaišinosi Kijevo kotletais. Tuomet niekas iš pašalinių nesikišo ir viskas baigėsi laimingai – berkutininkai gavo gerai į kailį, o muštynių užsakovas pabėgo į Rusiją.

Kavinėje vėl pasirodė savininkas Žozepas:

– Kadangi nesklandumai atsinaujina kas aštuonerius metus, tai neturėtų išvaikyti klientų, – svarstė jis, dairydamasis po salę. – Aštuonerius metus alus ir vynas liejosi laisvai, nė vienas vamzdis nebuvo užsuktas. Aišku, nesmagu, kad ukrainietis čia visų akivaizdoje kraujuoja. Bet amerikiečiai juk siūlė jį dėl šventos ramybės kur nors išskraidinti, tačiau tas užsispyrėlis niekur neskrenda, labai išdidžiai atsisakė:

– Man nereikia pavežėjo, reikia ginklų.

Jensas davė jam nosinę, mandagiai atsiprašydamas, kad kuo nors daugiau padėti negalės:

– Nepasirašyta sutartis dėl humanitarinės pagalbos. Be to, tavo staliukas nepriklauso NATO teritorijai.

Ukrainietis liūdnai perspėjo:

– Jeigu aš neapginsiu savo staliuko, užpuolikai nesustos – išvartys visus jūsų staliukus.

Jensas susimąstė, pažvelgė į Žozepą, šis į Olafą, tas į Emanuelį, o anas vėl į Jensą. Visi keturi tylėjo kaip žuvys. Galiausiai pagalbos ranką ištiesė pats kavinės savininkas:

– Duosiu tau tvarsčių, dezinfekcinio skysčio, oro pagalvę, gal ji kiek sušvelnins smūgius...

Olafui irgi pasidarė nesmagu. Prisiminęs Vokietijos atsakomybę dėl Antrojo pasaulinio karo, apvilko ukrainietį neperšaunama liemene.

Net Izraelio vyrukai sukruto – davė šalmą su filmavimo kamera, kuri išsyk fiksuos nusikaltimą, jeigu jau čia apie tai kalbama. O vienas anglas, dailiai susivėlęs blondinas, bare palikęs alų, prišoko prie ukrainiečio ir padavė guminę lazdą, sakydamas:

– Vanok jiems per… Kad žinotų…

Padrąsintas ukrainietis ėmė dar geriau gintis. Žiūrėk, vienas orkas jau patiesė kojas, kitas nėrė į krūmus... Užpuolikai sutriko. Nesitikėjo šitokio pasipriešinimo... Prabėgo ne trys minutės, o trys valandos, bet ukrainiečio tautinių drabužių jie taip ir nenuvilko.

Nerizikuodami sulaukti dar didesnio pažeminimo, pareiškė, kad nuo šiol kovos ne su pavieniu kavinės lankytoju, bet su visu pasauliu. Matydami, kad kitiems europiečiams toks grasinimas užkando žadą, nusprendė toliau daryti tai, ką moka geriausiai. Pirmiausia nugvelbė ukrainiečio lėkštę su Kijevo kotletais, į kanistrą susipylė ukrainietiškus barščius, dar nusuko stalo koją...

Ukrainietis maldavo Europos namų klientų, kad duotų bent pagalį savigynai, bet niekas nesiryžo, ypač kai Rusijos kareiviai pagrasino:

– Jeigu kišit mums pagalius į ratus, susprogdinsim velniop kavinę, viskas išlėks į orą, pavirs radioaktyviais pelenais. Visi, kurie ukrainiečiui padės, bus baustini bendrininkai. O bausti mes mokame.

Vis dėlto lietuvių staliukas neišsigando – Dalia įteikė ukrainiečiui automatą. Tada anglų blondinas davė šovinių, sakė pristatys net haubicą. Tą pamatę orkai pradėjo dejuoti, verkdami krokodilo ašaromis: juk buvo galima užtikrinti glaudžią dviejų slavų tautų draugystę, tarpusavio meilę vienoje valstybėje, jei tik ukrainietis nusimestų tautinius drabužius ir nemojuotų ta mėlyna-geltona vėliava.

– Tambovo vilkas tau draugas, rašiste! Ukraina – ne Rusija! – atkirto kijevietis.

Rašistai ne juokais įsiuto. Dieną naktį bombardavo miestus ir kaimus, žudė civilius, plėšė namus, išgrobstė grūdus. Apie sėkmingą operaciją informavo Maskvą ir buvo apdovanoti už vyriškumą. Europos namų kavinėje kaišiojo Jensui ir Žozepui po nosimi griuvėsių nuotraukas, tvirtindami, esą dėl visko kaltas užsispyrusio ukrainiečio priešinimasis, tas prakeiktas nenuolankumas.

Jensas suirzo, jau norėjo sakyti: „Matai, kiek bėdos per tave. Jausk atsakomybę!“ Bet pamatęs, kad prie Dalios prisėdo lenkai, čekai, latviai, estai, ėmė keisti strategiją.

Kol Jensas svarstė, ukrainietis iš paskutiniųjų gynėsi. Kažkuris kavinės lankytojas dokumentinius orkų agresijos vaizdus paskelbė tinkle Facebook. Žaibiškai atskriejo Putino atsakymas, kad ukrainietis pats save užpuolė, o Zuckerbergui už viešą šmeižtą bus griežtai uždrausta šiame amžiuje atvykti į didžiąją Rusiją. Popiežius, būdamas lotynų amerikietis, o jų fideliškai lojali meilė Maskvai nerūdija, miglotai užsiminė, esą NATO pareigūno šmėžavimas Europos namuose vis arčiau rusų staliuko kursto globalią nesantaiką.

Į tai ir vėl sureagavo lietuviai – auksinio proto vyrukas ėmė tiesiai svarstyti:

– Gal dvasiškasis tėvelis yra partinis? Edinorosas?

Dalia, nepaisydama nei Putino grasinimų, nei popiežiaus abejonių, nei Jenso verksmų, padėjo ukrainiečiui užtaisyti patranką:

– Išrūkyk visus niekšus lauk!

Europos namų klientams vyrams pasidarė gėda dėl moters drąsos. Olafas ėmė ja garsiai žavėtis, net prisipažino pavargęs nuo išplerusio vokiečių pacifizmo ir bestuburio politinio korektiškumo. Emanuelis, nusprendęs tapatintis su tokiu masėms patraukliu ukrainiečio įvaizdžiu, net persirengė karine uniforma, sumojęs, kad tai pravers politinei jo karjerai. Vis dėlto nepaleido iš rankų ir telefono, kad galėtų mikliai susisiekti su Kremliumi. Žozepas, pasitaręs su Europos namų bendrasavininke Uršule, ėmėsi radikalių priemonių: pareiškė, kad nuo šiol kavinėje draudžiama lankytis Rusijos kareiviams, oligarchams, smurtaujantį agresorių šlovinantiems sportininkams, dirigentams, kino režisieriams, o ypač popdainininkams ir kitiems propagandistams, net Putino žmonoms ir meilužėms. Uršulė pridūrė, kad Europos namuose nebebus prekiaujama rusiška degtine, juodaisiais ikrais, o maistą gamins ekologiškai, naudos tiktai atsinaujinančius energijos šaltinius, atsisakę rusiškų dujų.

Jensas pasigyrė, kad tuo atveju, jeigu Rusijos kareiviai užpultų kurį nors klientų, priklausančių NATO, staliuką, jis asmeniškai agresoriams parodys, kur vėžiai žiemoja...

– Bet gal nereikės to daryti – pridūrė, išsigandęs savo pažadų, – jeigu ukrainietis sėkmingai apsigins...

Tuo tikslu įteikė jam granatsvaidį. Naujut naujutėlį. Instrukciją perskaitė, kaip juo naudotis, bet apdairiai patarė išeiti iš kavinės ir priešus tolėliau nusivilioti, antraip čia dar stogą nuneš.

...Kremliaus bunkeryje pasklido artėjančio pralaimėjimo smarvė. Planuota Победа, bet išėjo tikra беда. Persigandęs Putinas suskubo skambinti Emanueliui, skundėsi blogėjančia geopolitine sveikata, apeliavo į kolegišką užuojautą, priminė, kaip smagiai jiedu pietavo Kremliuje, vaikštinėjo po deimantų kambarį... Dar kažką visiškai slaptai paporino... Šiaip ar taip, Emanuelis po pašnekesio su samodūru pradėjo kavinės senbuviams aiškinti, neva palikdami draugą Putiną „ant ledo“, taikos nepasieksime.

– Tai pakiškime žudiką po ledu, tada Putleris išvengs teismo Hagoje, – kandžiai atkirto jam ukrainietis.

Netrukus kavinės TV ekranuose išdygo Kremliaus apmokamas propagandistas ir pareiškė, kad tuo atveju, jeigu europiečiai pasistengs išsaugoti Rusijos prezidento veidą, šis atsilygins tokiais dujų ir naftos kiekiais, kad politinis klimatas atšils 100° C! Tam reikia labai nedaug – tik išvaduoti Ukrainą nuo ukrainiečių ir atmesti anglosaksišką pasaulio tvarką, kad globaliai įsigalėtų русский мир. Propagandistas dar ilgai būtų kalbėjęs apie rusišką dvasią ir laimingą Donbasą, bet Dalia išjungė televizorių.

Pasiūlymu susigundęs Olafas nuskuodė slapčiomis skambinti į bunkerį...

Per tą laiką ukrainietis vis sparčiau vijo rašistus, stūmė nuo savo šalies sienų, sako, pašovė net generalinio štabo vadą. Žozepas ir Uršulė, susižavėję tokia narsa, panoro su ukrainiečiu nusifotografuoti. Prie jų prišoko ir Jensas, kuriam ukrainietis, mirktelėjęs akį, tvirtai pažadėjo:

– Jei kils pavojus Norvegijai, drąsiai kreipkis – padėsiu!

...O 2022-ųjų gegužės 9-ąją, kai Putinas, nutaisęs pergalingą miną rengė Maskvoje vargingą paradą, kitoje Atlanto pusėje dėdulė Joe pasirašė lendlizo įstatymą, kuris reiškė, kad Amerika visapusiškai rems Ukrainą ir tuo būdu padės Europai atsikratyti rašizmo, lygiai kaip tada, kai prieš 80 metų padėjo nugalėti nacizmą...

 

Publikuota „Kultūros baruose“