į pradžią turinys susisiekite

Straipsniai
spausdinti
Almanto Samalavičiaus straipsnis

Kultūros barai, 2021 m., nr. 4

Rūpesčiai ir lūkesčiai

 

Almantas SAMALAVIČIUS

 

APIE ŽODŽIO LAISVĘ IR „NEAPYKANTOS KALBĄ“

Dar visai neseniai buvo neįmanoma net įsivaizduoti, kad taip sunkiai išsivadavę iš ilgalaikės priespaudos ir tapę liberaliosios Vakarų demokratijos dalimi, po palyginti trumpo atokvėpio vėl susidursime su plataus masto ir vis labiau sutelktomis, gerai organizuotomis pastangomis užgniaužti kai kam nepageidaujamas žodžio laisvės apraiškas, nutildyti kitaminčius, esą savo nuomones jie reiškia pernelyg įžeidžiamai, net agresyviai. Kartu, matyt, siekiama ir kitų tikslų – užčiaupti burnas ideologiniams oponentams ir kritikams bei visiems tiems, kurių pasaulėžiūra nesutampa su dominuojančiu politiniu, socialiniu ar ekonominiu šiuolaikinio globalaus kapitalizmo diskursu. Panašu, kad ateityje vis dažniau susidursime su veiksmais, kuriais bandoma bet kokia kaina suvaldyti, apriboti ir kuo griežčiau kontroliuoti viešąją sferą. Tai vyksta ne vien Lietuvoje, o globaliu mastu.

 

Nuo įvairovės prie ideologinės monokultūros

Stebėdamas paradoksalius tiek mūsų, tiek tarptautinės viešosios erdvės pokyčius, vykstančius pastaruoju metu, prisiminiau vieną nutikimą pasaulio rašytojų asociacijos (Tarptautinio PEN klubo) kongrese prieš beveik dvi dešimtis metų. Mane užkalbinęs žinomas prancūzų ra- šytojas Sylvestre’as Clancier pasakė, kad rengia knygą apie žodžio laisvės būklę įvairiose Europos ir pasaulio šalyse. Pasiūlė parašyti straipsnį apie tai, su kokiais žodžio ir išraiškos laisvės sunkumais susiduriama Lietuvoje. Nejaukiai nustebau – anuo metu visai neatrodė, kad nepriklausomybę neseniai atgavusi mūsų šalis patirtų kokių nors didesnių keblumų, susijusių su žodžio ir išraiškos laisve. Priešingai, tais „interneto apyaušrio“ laikais buvo apstu periodinių leidinių, kuriuose kiekvienas norintis (ir gebantis pasisakyti raštu) galėjo drąsiai ir nevaržomai reikšti savo idėjas, poleminius svarstymus, nė kiek nesibaimindamas, kad jo ar jos nuomonė bus kieno nors – skaitytojų, leidėjų, juo labiau valstybės – varžoma.

Apmąstęs, kokia yra nuomonių ir išraiškos lais- vės situacija Lietuvoje, nusiunčiau prancūzų rašytojui trumpą laiškelį, kad negaliu priimti jo malonaus pasiūlymo. Tiesą sakant, ne tik man, bet ir daugeliui viešojoje erdvėje besireiškiančių autorių anuomet atrodė, kad didesnę grėsmę žodžio laisvės pusiausvyrai kelia tie, kurie tiesiog nemoka ar paprasčiausiai nenori tinkamai ja naudotis. Internetas buvo dar vystykluose, ambivalentiška anoniminių komentarų erdvė su patyčių, įžeidinėjimų, verbalinio smurto srautais plačiai atsivėrė gerokai vėliau, tačiau drabstymosi purvais entuziastų viešojoje erdvėje tikrai netrūko. Jų gretose su dideliu ūpu reiškėsi įvairaus kalibro politiniai veikėjai. Tai, kas vėliau gavo „neapykantos kalbos“ etiketę, nepaliaujamai liejosi ir iš Seimo tribūnos. Kita vertus, atrodė, kad ilgainiui, kai pamažu išsikapstysime iš klampaus žemos politinės kultūros liūno, viskas susitvarkys savaime. Teikė vilčių ir tarptautinė intelektualinė patirtis. Antai viename iš postkomunizmo problematikai skirtų įsimintinų renginių, 2005 m. vykusių Pultusko humanitarinėje akademijoje, sutikau iškilų politikos filosofą, Oksfor- do profesorių Zbigniewą Pelczynskį. Beje, šalia dau- gelio kitų dalykų, jis buvo ir keleto labai skirtingų, spalvingų, kontroversiškų asmenybių – Billo Clintono, Viktoro Orbano, Radeko Sikorskio akademinis globėjas (tutorius), kai šie krimto politikos mokslus seniausiame anglakalbio pasaulio universitete. Profesorius sugrįžo į Lenkiją, turėdamas nemenkų ambicijų – pakelti savo tėvynainių politinės kultūros lygį. Šiam tikslui įgyvendinti įkūrė jaunųjų politikos lyderių akademiją. Nežinau, kokią įtaką politikos filosofas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Oksforde, padarė Lenkijos politinei kultūrai, tačiau Lietuvoje intelektualų, keliančių sau tokius ambicingus tikslus, išvis neteko sutikti.

Gerai pamenu ir kitą su šiuo svarstymu susijusį dalyką – Lietuvių PEN centras Romualdo Lankausko iniciatyva 2000 m. paskelbė trumpą, dalykišką viešą pareiškimą, kuriame akcentuota, kad, praėjus dešim- tmečiui po nepriklausomybės atkūrimo, imama vis dažniau piktnaudžiauti žodžio laisve, todėl rašytojai ragino visuomenę ir žiniasklaidą atsakingiau ja naudotis. Tas pareiškimas – tai intelektualinė reakcija į nerimą keliančius ano meto ekscesus viešojoje erdvėje. Tačiau vargu ar kas galėjo numanyti, kad prabėgus vos porai dešimtmečių teks susirūpinti ne dėl žemo verbalinės išraiškos lygio, bet dėl to, kad pati žodžio laisvės perspektyva darosi miglota, vis labiau abejotina.

Kad ir kaip būtų apmaudu, šiandien Lietuvoje ten- ka kalbėti jau ne tiek apie piktnaudžiavimo laisve atvejus (kurių, beje, tikrai netrūksta), kiek apie vis dažnesnius ir sistemiškesnius būdus, kuriais labai sąmoningai bandoma suvaržyti piliečių teisę naudotis tiek žodžio, tiek išraiškos laisve. Suprantama, tai dažniausiai pridengiama itin „kilniais“ tikslais – esą naudojantis šiomis laisvėmis, imama politiškai nekorektiškai įžeidinėti ir užsipuldinėti kitus, kurie ir taip yra pažeidžiami, todėl jiems daroma didžiulė, net neatitaisoma žala. Taigi žodžio ir išraiškos laisvę siūloma griežtai apriboti. Tiesa, kokie nors objektyvūs „pažeidžiamumo“ ar tariamos „žalos“ įrodymai nepateikiami. Kai kurie autoriai ne be pagrindo teigia, kad galimos žalos principas, apie kurį mėgsta kalbėti tokio pobūdžio suvaržymų iniciatoriai, yra grin- džiamas teoriškai silpnais, pernelyg dviprasmiškais, todėl abejotinais argumentais.1 Derėtų pridurti, kad siūlant suvaržyti nepageidaujamų nuomonių sklaidą, dažniausiai apdairiai vengiama vartoti sąvoką žodžio laisvė, tarsi ji priklausytų visai kitai reiškinių katego- rijai. Retesniais atvejais kam nors prabilus apie primetamą laisvės kontrolę, dažniausiai atkertama, esą tie, kurie nerimauja dėl žodžio laisvės ateities, apeliacijomis į demokratijos vertybes iš tikrųjų dangsto visai kitus, daug suktesnius kėslus...

Kad pastaruoju metu pagausėjo visai nebeslepiamų išpuolių prieš žodžio laisvę, jau yra vieša paslaptis. Įstatymų leidėjams palaiminus, veikia net policijos padalinys, kontroliuojantis internete dėstomas mintis, galintis uždrausti nebūtinai pasibjaurėtinas, gal kai kam tiesiog nemalonias nuomones. Teisę viešai kalbėti vis dažniau uzurpuoja vienos krypties, kurią palaiko dabartinė valstybės politika, atstovai. Visų kitų požiūriai, bent kiek prieštaraujantys dominuojančiam naratyvui, be didesnių skrupulų priskiriami „marginalams“. Antai vienas iš daugelio autorių, viešojoje erdvėje entuziastingai plėtojančių „pagrindinį“ diskursą, skelbia:

Pasaulio istorija parodė, kad šalia mokslinio pasaulėvaizdžio visada koegzistuoja anti- mokslinis. Ir jis ne tik nesenka, bet net ir turtėja nau- jos argumentacijos, naujų sąmokslo teorijų ir naujų priežasčių skeptiškumui atžvilgiu.

Visi moksliniai išradimai, procesai, reiškiniai, prie- žastys progresui sulaukia antimokslinės pasipriešini- mo bangos. Paradoksalu tai, kad antimoksliškumas yra persiėmęs moksliniais terminais ir šalia savo skep- tiškų pažiūrų greitai prilipdo čipavimo, sąmonės val- dymo, intelekto iškreipimo ar perkūrimo, paslaptingų ligų, įtakų ir galių konceptus. Šis žaidimas neturi pa- baigos, nes jame nėra aiškaus sprendinio.“2

Nors šie teiginiai yra skirti tarsi pandemijos situacijai aptarti, juose galima įžvelgti ir gerokai platesnį užmojį. Panašiai mąstančių viešosios erdvės dalyvių choras tvirtina, kad egzistuoja tik „teisingas“ ir „neteisingas“ požiūris į problemą, kuri šiuo metu vargina visuomenę. Tarsi atsikračius „nemoksliškos“ pasaulėžiūros, būtų visai lengva bendromis pastangomis įveikti pandemiją, šiurpinančią šiuolaikinį pasaulį. Aišku, patogiai pamirštama, kad moderniosios epochos žmonės, sekdami neva „moksliškais“ požiūriais, jau ne kartą yra skaudžiai nukentėję, netgi tapę įvairių įtartinų ir žalingų „mokslinių“ eksperimentų aukomis. Nesigilinsiu į propagandinius tekstus apie dabartinės pandemijos įveiką (jų turinys bei retorika veikiausiai kada nors taps atskiro svarstymo objektu), šiame straipsnyje man labiau rūpi aptarti, kodėl pastaruoju metu taip sparčiai, beje, ne tik Lietuvoje griežtėja žodžio ir išraiškos laisvės kontrolė.

 

Akademinė laisvė ir jos slenksčiai

Žurnale Nepriklausomybės sąsiuviniai neseniai paskelbtame straipsnyje aptariau akademinės laisvės būklę Vakarų šalyse, atkreipdamas dėmesį, kad vis labiau ryškėja keistos prieštaros.3 Nors žodžio ir išraiškos laisvė yra viena iš svarbiausių demokratijos atramų, pastaruoju metu Vakarų šalyse, kurios laiko save demokratiškomis, stiprėja tendencijos ją apriboti ir suvaržyti, pasitelkiant pačius įvairiausius pretekstus. Vis dažniau bandoma užčiaupti burnas kitaip manantiems asmenims, neleidžiant jiems pareikšti savo „atskirosios“ nuomonės. Anksčiau cenzūros griebdavosi valdžia, pasitelkdama galios institucijas, o dabar to imasi universitetų, kitų aukštųjų mokyklų bendruomenės per savo atstovus, kurie bet kokia kai- na stengiasi nutildyti jiems neparankius asmenis. Čia vertėtų paminėti tokias vis plačiau taikomas taktikas kaip vadinamoji no platforming politika – universitetuose skaityti paskaitas, dalyvauti diskusijose neleidžiama tiems asmenims, kurie atstovauja kokiai nors kitai pasaulėžiūrai ar pagrindinės srovės (mainstream) neatitinkančiai ideologijai. Nerimą kelia tai, kad tokių draudimų skaičius nuolatos auga, klostosi keista, naujo pobūdžio akademinė kultūra, kuriai įsi- galint atskiros grupės, draugijos, asociacijos suteikia sau išimtinę teisę varžyti kitaip mąstančių asmenų ar bendruomenių galimybes viešai reikšti savo požiūrius ir nuomones. Tai daroma neva pačiais geriausiais sumetimais.

Beje, Filadelfijoje nuo 1999 m. įsikūręs Asmens teisių edukacijos srityje fondas (Foundation for Indivi- dual Rights in Education) nuo 2000-ųjų užregistravo jau 342 atvejus, kai kvietimai politikams, visuomenės veikėjams, įvairių judėjimų aktyvistams JAV ir Jung- tinės Karalystės universitetuose buvo atšaukti, atsižvelgiant į jų kritikų reikalavimus ar viešas peticijas. Likimo ironija, bet varžomų ir cenzūruojamų asme- nų sąrašuose atsiduria vis daugiau intelektualų, kurie yra itin daug pasidarbavę, gindami žodžio ir išraiškos laisvę, įvairių socialinių grupių teises. Pavyzdžiui, persona non grata pastaruoju metu tapo garsi australų rašytoja, profesorė Germaine Greer, laikoma viena ryškiausių Vakarų feminizmo antrosios bangos atstovių. Įvairūs oponentai kaltina ją „transfobiškomis“ pažiūromis ir daugybe dar keistesnių dalykų, todėl neleidžia jai dėstyti Jungtinės Karalystės ir Australi- jos universitetuose, net dalyvauti knygų festivaliuose. Čia derėtų pridurti, kad akademinės laisvės gyni- mas nėra ir neturėtų būti vien saujelės entuziastų ar kitaminčių reikalas. Antai Jungtinėse Valstijose akademinės laisvės principų įgyvendinimu ir išsaugojimu rūpinasi rimta, solidi organizacija – 1915 m. įsteigta Amerikos universitetų profesorių asociacija (American Association of University Professors arba AAUP), šiuo metu turinti savo padalinius daugiau kaip 500 šios šalies universitetų 39 valstijose. Asociacija yra esmingai prisidėjusi prie „Amerikos aukštojo mokslo raidos, kurdama standartus ir siūlydama procedūras, kurias pasitelkus šalies universitetuose ir kolegijose siekiama užtikrinti edukacijos kokybę ir išsaugoti akademinę laisvę.4

Veikiausiai tiesa, kad Vakaruose pati akademinė bendruomenė pradėjo žodžio ir išraiškos laisvę varžyti tada, kai galutinai įsigalėjo politinio korektiškumo (political corectness) doktrina, pasiskolinta iš kinų kompartijos pirmininko Mao Tse Dungo žodyno. Kadaise atrodęs egzotiškas, kairiųjų radikalų paskleistas terminas palaipsniui tapo kūnu. Vos per keletą dešimtmečių sugebėjo įsišaknyti Vakarų akademinėje dirvoje ir įgijo gausybę šalininkų. Patys akademikai neretai ėmė rūpintis ne tiek akademinės laisvės išsaugojimu, kiek slopinimu ir naujų jos ribų nustatymu. Suprantama, iš pradžių visa tai buvo grindžiama gerais norais. Deja, ilgainiui vadinamasis politinis korektiškumas tapo rafinuotu, bet galingu žodžio ir mąstymo laisvės varžymo įrankiu. Ėmęs sklandžiai veikti JAV akademinėje aplinkoje, netruko persikelti ir į Senąjį kontinentą, kur ilgainiui įgijo dar subtilesnį ir grėsmingesnį pavidalą – tai no platforming reiškinys. Šią naują žodžio ir išraiškos laisvės slopinimo ir užgniaužimo atmainą gaubia ta- riama demokratijos aureolė, nes asmenys, pakviesti į universitetus skaityti paskaitų ar dalyvauti diskusijose, dažniausiai atšaukiami, prasidėjus organizuotam spaudimui „iš apačios“. No platforming šalininkai pa- prastai teigia, kad būtent jie yra demokratijos sargai, nes rūpinasi, kad nebūtų įžeidinėjamos, užgauliojamos mažumos.

Draudimų sąrašas, beje, palaipsniui ilgėja. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės studentų organizacijos turi išskirtinę „demokratišką“ teisę spręsti, kam bus, o kam nebus suteikiamas žodis viešosiose universi- tetinių miestelių erdvėse. Štai keletas gana charakteringų „naujojo mąstymo“ pavyzdžių. Anglų istorikas Evanas Smithas teigia: „Kalbos laisvę ginti verta. Tačiau kam naudinga, jei šis reiškinys įgauna neproporcingą pobūdį? Kraštutinei dešinei žodžio laisvės sąvoka itin naudinga. Tokie rasistai ir mizoginai kaip Anglijos gynybos lygos įkūrėjas Tommy’s Robinsonas ar kraštutinės dešinės veikėjas Milosas Yiannopoulosas su dideliu pasisekimu pateikė save kaip žodžio laisvės gynėjus, besigrumiančius su politiškai korektiškais elitais. Kraštutinė dešinė pasinaudojo žiniasklaidos tribūna, kad įteigtų, esą aukštajame moksle ir pilietinėje visuomenėje dominuoja kairieji ir tik dešinieji gali įveikti šią disproporciją.5 Istorikas cituoja politinės ekonomijos ir sociologijos specialistą Williamą Daviesą, kuris, nevyniodamas žodžių į vatą, aiškina: „Pati samprata žodžio laisvė tapo spąstais. Neofašistiniai ir kraštutinės dešinės sąjūdžiai dabar naudojasi ja, puldinėdami politinį korektiškumą, išraiškos laisvę pasitelkdami tam, kad prastumtų neapykantos kupi- nas žinutes, nukreiptas prieš mažumų grupes.6

Taip teigiančių autorių nuomone, veikiausiai derėtų išvis atsisakyti žodžio laisvės, kad ja negalėtų naudotis grupės, esančios jiems priešiškoje politinio spektro pusėje. Suprantama, atsikračius būtinybės puoselėti ir ginti žodžio laisvę, atsiveria platūs horizontai skelbti tik tas pažiūras ir idėjas, kurios priimtinos, pavyzdžiui, kairiesiems, kukliai nutylintiems, kad šalia agresyvios kraštutinės dešinės egzistuoja ir nė kiek ne mažiau agresyvi kraštutinė kairė, kaip antai liūdnai pagarsėjusi Antifa. Taigi žodžio laisvės principų atsisakymas yra glaudžiai susijęs su tam ti- kros politinio spektro dalies, šiuo atveju – kai kurių kairiųjų ir liberalų, siekiais ir interesais. Ši politinio spektro pusė pastaruoju metu itin stengiasi iš viešojo diskurso kartą ir visiems laikams išguiti vadinamąją „neapykantos kalbą“. Tokiai politikai pritaria ir lietu- vių publicistas Paulius Gritėnas: „Akyliau sekant vie- šąją erdvę galima pastebėti vis ryškesnius neapykantos ženklus. Nuo dažnėjančių protestų iki agresyvėjančios kalbos, augančio pasipiktinimo ar suintensyvėjusių marginalų, jaučiančių, kad ant pykčio galima pataikyti išsišokti su savo darbotvarke. [...] Ryškiausi pastarųjų dienų pavyzdžiai rodo, kad neapykantą ir jos kurstymą bandoma paslėpti už visuomenei svarbių, jautrių ir kompleksiškų klausimų. Tokia priedanga tampa šeima ir deklaratyvus jos gynimas, banalaus patriotizmo aktai ar bandymas perimti teisių ir laisvių diskursą.7

 

Neapykantos kalba ir kas už jos?

Šio viešajame diskurse dažnai dalyvaujančio autoriaus pastabas patyrinėkime kiek atidžiau. Jis tvirtina „akylai“ stebintis viešąją erdvę, kurioje įžvelgia „vis ryškesnius“ neapykantos ženklus, tačiau nepateikia nei kokio nors šio reiškinio apibrėžimo, nei konkrečių tos neapykantos, kuri neva liejasi per kraštus, pavyzdžių. Nenuostabu, kad tokį neva akylą stebėjimą vainikuoja platus žvilgsnis į neaprėpiamas dangaus platybes, kur galima rasti viską arba nerasti nieko. Nors jo straipsnyje „Neapykanta, prisidengianti šeima, Trispalve ir žodžio laisve“ tarpsta grynos abstrakcijos, verbaliniai fantomai, tačiau surandami ir neapykantą skleidžiantys kaltininkai – kažkokie marginalai, tiesa, iš migloto kalbėjimo sunku suprasti, ar čia turimi galvoje alkoholikai, ar kriminaliniai nusikaltėliai, ar kuri nors kita negausi visuomenės grupė. Dar keisčiau, kad Gritėnas užsipuola asmenis, kurie bando „išsišokti su savo darbotvarke“ – juk bet kuri viešojoje erdvėje besireiškianti grupė turi kokią nors darbotvarkę, neišskiriant ir to ideologinio flango, su kuriuo tapatinasi pats komentaro autorius.

Tampa dar linksmiau (ar liūdniau), nelygu kas ir kaip į visa tai žiūri, kai autorius išaiškina, kad pastaruoju metu Lietuvoje ir kitose Europos šalyse vykstantis šeimos institucijos gynimas, banalaus (nejaugi visiems?) patriotizmo aktai tėra tik priedanga... paslėpti „neapykantą ir jos kurstymą“. Savo ruožtu kalbėjimas apie teises ir laisves – tai tiesiog kažkieno gudrus bandymas „perimti“ diskursą, tarsi diskursas turėtų šeimininkus, kurie teisėtai sprendžia, kas gali viešai pasisakyti, o kam draudžiama pareikšti nuomonę šiais klausimais. Nebejuokinga tampa, kai supranti, kad Lietuvos viešojoje erdvėje vis drąsiau ir garsiau reiškiasi asmenys, kurių retorika kaip du vandens lašai panaši į komunistų oficiozo Tiesa vedamuosius, kur nepaisyta nei faktų, nei logikos. Žinoma, anuomet visi suprato, kad dienraštis byloja visagalio LKP CK balsu, ir puikiai skyrė pelus nuo grūdų. Dabar (bent kol kas) nebeaišku, kas yra tokių tuščių, abstrakčių, galiausiai beprasmių, tačiau bendrąjį diskursą mėginančių kontroliuoti tekstų galimi užsakovai.

Tačiau grįžkime prie neapykantos kalbos, kurios aiškiau apibrėžti nesivargina ne tik minėtas autorius. Turbūt didžiuma žmonių turi tam tikrą neapykantos supratimą, su ja susijusią patirtį. Tačiau suvokti, kas vadinama „neapykantos kalba“, kuri pastaruoju metu itin plačiai aptarinėjama, yra gerokai sunkiau. Nepaisant aiškumo stokos, kai kuriose Vakarų šalyse paskubėta tą fantomą kriminalizuoti ir tai pavyko nė kiek ne prasčiau, negu tą darė (ir tebedaro) totalitariniai ar autoritariniai režimai. Klausimas iš esmės nėra labai sudėtingas, tačiau prieš skelbiant, kokios bausmės laukia už nusikalstamą neapykantos kalbą, iš pradžių derėtų išsiaiškinti, kaip abstraktus pasipiktinimas ar nepasitenkinimas tam tikromis grupėmis, reiškiniais ar kitais dalykais virsta konkrečiu smurto veiksmu. Ar tai būdinga visiems, vyksta visur ir bet kokiomis aplinkybėmis? Kita vertus, patirtis rodo, kad asmenys, piktai ar nepagarbiai atsiliepiantys apie kitus žmones ar bendruomenes, nebūtinai ima smurtauti. Yra ir tokių, kurie visą gyvenimą ant ko nors dėl ko nors pyksta, į visas puses lieja vadinamąją „neapykantos kalbą“, tačiau nėra nė musės nuskriaudę. Būna ir atvirkščiai – asmuo, kurį visi apibūdina kaip ramų tylenį, vieną dieną pratrūksta ir griebiasi šiurpą keliančių veiksmų, kaip antai Draučių kaimo budelis, išžudęs kaimynų šeimas...

Tokių slidžių ir neapčiuopiamų sąvokų kaip „neapykantos kalba“ instrumentalizavimas ir krimina- lizavimas liudija itin siaurą, ribotą supratimą, kas iš tikrųjų verčia žmones vienaip ar kitaip elgtis. Nejaugi rimtai tikima, kad mėginimai kontroliuoti ir slopinti išimtinai verbalinę raišką galėtų atgrasyti nuo smurtinių išpuolių bei kitų nusikaltimų, padaromų iš pykčio ir neapykantos?

Kita vertus, puikiai žinoma, kad net pažangiausio- mis save laikančios visuomenės neįstengia suvaldyti tiek verbalinio, tiek realaus fizinio smurto, nuolat susiduria su įvairiausiais neapykantos protrūkiais. Vis dėlto apibrėžti neapykantą kaip atpažįstamą ir abejonių nekeliantį verbalinį diskursą yra labai sunku. Antai Jungtinių Tautų strategijos ir veiksmų plane, nukreiptame prieš neapykantos kalbą, rašoma:

Nėra jokio neapykantos kalbos apibrėžimo, teisėto tarptautiniu mastu, o toks apibūdinimas, kad kažkas yra „kupinas neapykantos“, laikytinas prieštaringu ir diskutuotinu. [...] Užuot draudę neapykantos kalbą kaip tokią, tarptautiniai įstatymai draudžia diskriminacijos, priešiškumo ir smurto kurstymą. [...] Kursty- mas yra labai pavojinga kalbos forma, nes aiškiai ir sąmoningai siekiama ką nors diskriminuoti, bandoma sukelti priešiškumą, raginama griebtis smurto. Visa tai gali virsti žiauriais nusikaltimais, terorizmo aktais arba apima ir vienus, ir kitus. Neapykantos kalba, jeigu ji neperžengia kurstymo slenksčio, nėra tai, ką tarptautiniai įstatymai reikalauja drausti valstybės lygmeniu. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad neapykantos kalba gali būti labai žalinga, net jeigu ji ir nėra draudžiama.8

Įžvalgiame straipsnyje „Mirštant etiketui, gimsta neapykantos kalba“ filosofas Krescencijus Stoškus rašo, kad kai kuriose mūsų valstybės institucijose, ypač Seime, vadinamoji neapykantos kalba suklestėjo gerokai anksčiau, negu ji ėmė plisti visuomenėje:

Pats nemaloniausias, labiausiai nerimą keliantis ir pavojingas dalykas yra tas, kad net dabar, kai visa valstybė iki kraštutinumo yra pritvinkusi tarpusavio neapykantos, Seimas nesiima svarstyti, nei kaip jam pačiam keistis, nei kaip aprėpti visas įmanomas pa- tyčių sritis ir formas, nei kaip esmingai pagerinti bendravimo kultūrą šalyje. Ir dar griebiasi iniciatyvos, kaip radikaliau bei pragaištingiau supriešinti visą šalį. Stambulo konvencijos ratifikavimo, pasirodo, neužtenka. Stipresnis smūgis Administracinių nusižengimų kodekso Pataisos, pavadintos „Tyčiojimasis ar niekinimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ir kitos grupinės priklausomybės“. Intencija lyg ir gera: užtikrinti, kad visos socialinės grupės būtų lygiai ap- saugotos nuo patyčių. Bet jeigu to norima, taip turėtų būti ir rašoma. Bet čia žmonės segreguojami (rūšiuojami). Į sąrašą patenka tik 5 grupės. Vadinasi, čia joms yra suteikiamos išskirtinės teisės arba privilegijos. Ko- dėl jos, o ne kitos? Juk daugiau pažeminimų sulaukia elgetos, psichiniai ligoniai, neįgalieji, neturtingieji, alkoholikai...9

Didžiausio šalyje interneto portalo neseniai kalbintas kardinolas Sigitas Tamkevičius, iškilus sovie- tmečio disidentas, sako: „Dabar mes matome tam tikrą ideologiją, kuri tarsi išlaisvins žmogų, bet kuri iš karto grasina baudžiamąja atsakomybe. Pavyzdžiui, pastangos kriminalizuoti neapykantos kalbą, – taip aš esu prieš ją, negalima internete ar bet kur svaidytis ne tik neapykantos, bet ir nepagarbiais žodžiais. Bet kai kuriama virtuali policija, man tai primena G. Orwello knygą „1984-ieji“. Šitie dalykai aiškiai kelia nerimą. Aš bijau, kad po dešimties ar penkiolikos metų Bažny- čia liks vienintelė institucija, kuri gins demokratiją.“10 Tokios nerimą keliančios įžvalgos nėra nei kokių nors marginalų balsas, nei bandymai prastumti kokią nors įtartiną darbotvarkę, kaip įrodinėja anksčiau cituotas publicistas. Daugeliui žmonių didžiulį susirūpinimą kelia nežinomybė, kokia bus žodžio ir išraiškos laisvės ateitis. Ar tikrai Bažnyčia liks vienintelė demokratijos gynėja, priklausys nuo pilietinės visuomenės. Ar ji taikstysis su primetamais suvaržymais, ar sugebės pareikalauti politinės atsakomybės? Ne mažiau svarbu, ar pavyks mūsų visuomenei pereiti nuo apsimestinės prie tikrosios polilogo kultūros, kai visi iš tikrųjų siekia vieni kitus išgirsti ir suprasti,nors nebūtinai viską pateisina.

1 Robert Mark Simpson and Amia Srinivasan. No Platforming. In: Jennifer Lackey (ed.) Academic Freedom. Oxford: Oxford University Press, 2018, p. 186–209. Prieiga per internetą htttp://philpapers.org

2  Žr. Paulius Gritėnas. Antivakseriai – humanitarinė problema, www.delfi.lt

Žiūrėta 2021 m. balandžio 9 d.

3 Almantas Samalavičius. Akademinė laisvė tarp sine qua non ir papūgos narvelyje. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2021, nr. 1, p. 63–69.

4 Žr. www.aaup.org

5  Evan Smith. Controversy on Campus. www.eurozine.com

6 Ten pat.

7 Paulius Gritėnas. Neapykanta, prisidengianti šeima, Trispalve ir žodžio laisve, www.delfi.lt, Žiūrėta 2021 m. balandžio 10 d.

https://www.un.org.genocideprevention/documments/UN Startegy and

Plan of Action on Hate Speech 18 June Synopsis.pdf

9 Krescencijos Stoškus. Mirštant etiketui, gimsta neapykantos kalba, www. pozicija.org

10 Dalia Plikūnė. Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją, www.delfi.lt, 2021 m. balan- džio 3 d.