George Orwell

Ištraukos iš esė „Pastabos apie nacionalizmą“ (1945)

Nacionalizmu aš visų pirma vadinu įprotį vaizduotis, kad žmones galima klasifikuoti kaip vabzdžius ir kad ištisas milijonų ar dešimčių milijonų žmonių mases galima drąsiai apibūdinti kaip „geras“ arba „blogas“. Bet, antra, – ir daug svarbiau – tai yra įprotis tapatintis su viena tauta ar kokia kita grupe, regint ją anapus gėrio ir blogio ir nepripažįstant jokios kitos pareigos kaip tik kelti virš visko jos interesus. Nacionalizmo nereikia painioti su patriotizmu. Abu žodžiai paprastai vartojami taip miglotai, kad bet koks apibrėžimas gali būti kvestionuojamas, bet tarp jų būtina nubrėžti skiriamąją liniją, nes čia esama dviejų skirtingų ir net priešingų idėjų. Patriotizmu aš vadinu ištikimybę tam tikrai vietai ir tam tikram gyvenimo būdui, kurį laikai geriausiu pasaulyje, bet visai nenori primesti jo kitiems. Patriotizmo prigimtis yra gynybinė – ir karine, ir kultūrine prasme. O nacionalizmas neatskiriamas nuo galios siekio.

[…] Nacionalistas yra tas, kuris mąsto grynai arba daugiausia konkurencinio prestižo plotmėje. Jis gali būti pozityvus arba negatyvus nacionalistas, tai yra savo protinę energiją nukreipiantis aukštinimo arba niekinimo linkme, tačiau bet kuriuo atveju jo mintys visada sukasi apie pergales, pralaimėjimus, triumfavimą ir pažeminimą. Istoriją, ypač šių laikų istoriją, jis mato kaip didelių galios vienetų begalinį kilimą ir smukimą, ir į kiekvieną įvykį jis žiūri kaip į patvirtinimą, kad jo pusė kyla, o koks nors neapkenčiamas varžovas smunka. Bet galų gale svarbu nesupainioti nacionalizmo su paprasčiausiu sėkmės garbinimu. Nacionalistas nesivadovauja principu susidėti su stipriausiąja puse. Priešingai – pasirinkęs savo pusę, įtikina save, kad ji yra stipriausia ir atkakliai laikosi šio įsitikinimo net, kai faktai ryškiai jam prieštarauja. Nacionalizmas yra galios alkis, atmieštas saviapgaule. Kiekvienas nacionalistas gali pasiduoti baisiausiam nesąžiningumui, bet taip pat yra nepajudinamai įsitikinęs savo teisumu, nes suvokia tarnaująs kai kam didesniam už save.

[…]

Pavyzdžiui, galima įtikinamai aiškinti – ir tai turbūt yra tiesa, – kad patriotizmas yra skiepai nuo nacionalizmo, monarchija saugo nuo diktatūros, o organizuota religija – nuo prietarų. Antra vertus, galima aiškinti, kad netendencingas požiūris apskritai neįmanomas, kad visuose tikėjimuose ir idealuose esama šiek tiek melo, paklydimo ir barbarybės, ir tai kartais pateikiama kaip priežastis apskritai laikytis nuošaly nuo politikos. Aš nepriimu šio argumento – bent todėl, kad šių laikų pasaulyje niekas, ką galima pavadinti intelektualu, negali atsiriboti nuo politikos ta prasme, kad ji jam nerūpėtų. Manau, reikia dalyvauti politikoje – plačiausia šio žodžio prasme – ir reikia turėti prioritetų, tai yra pripažinti, kad kai kurie idealai yra objektyviai vertingesni už kitus, net jeigu jų siekiama tokiomis pat blogomis priemonėmis. O mano minėta nacionalistinė meilė ir neapykanta glūdi daugumoje mūsų – patinka mums tai ar ne. Ar įmanoma jų atsikratyti, nežinau, bet tikiu, kad įmanoma kovoti su jomis, ir iš esmės tai yra dorovinė pastanga. Šiuo atveju pirmiausia reikia susivokti, kas esi, kokie tikrieji tavo jausmai, o tada priimti domėn neišvengiamą tendencingumą. Jeigu neapkenti ir bijai Rusijos, jeigu pavydi Amerikai turtų ir galios, jeigu niekini žydus, jeigu jauti nevisavertiškumo kompleksą Britanijos valdančiosios klasės atžvilgiu, šių jausmų negali atsikratyti vien mąstymu. Tačiau bent gali pripažinti juos turįs ir neleisti jiems užteršti tavo minčių eigos. Emocinės paskatos – o jos neišvengiamos ir politiniams veiksmams gal net būtinos – turėtų įstengti egzistuoti kartu su tikrovės pripažinimu. Tačiau tam, kartoju, reikia dorovinės pastangos.

Susan Sontag

Ištraukos iš kalbos, pasakytos 1982 metų vasarį Niujorke renginyje „Solidarumas su Lenkija, solidarumas su „Solidarumu““

Iš Lenkijos įvykių galima daug ko pasimokyti. Bet sakyčiau, kad svarbiausia yra pamoka apie komunizmo nesėkmę, apie visišką komunistinės sistemos piktadariškumą. Šią pamoką išmokti buvo sunku. Ir mane stebina, kiek daug laiko mums prireikė jai išmokti. Sakau „mums“, tad, žinoma, taikau ir sau. Prisimenu, kaip žurnale Partisan Review perskaičiau Czesławo Miłoszo Pavergto proto vieną skyrių. Kai 1953 metais išėjo visa knyga, ją nusipirkau: tas aistringas pasakojimas apie tai, kiek daug buvo nesąžiningumo ir prievartos intelektiniame bei kultūriniame gyvenime Lenkijoje pirmais komunizmo metais, kėlė nerimą, bet kartu žiūrėjau į tai kaip į šaltojo karo propagandos įrankį, pravartų ir malonų makartizmui. Pasidėjau į savo studentišką knygų lentyną. Tebestudijuodama (nors jau neoficialiai), po dvidešimt septynerių metų, 1980-ais, savo pirmos kelionės į Lenkiją išvakarėse pasiėmiau iš lentynos tą senąjį Pavergto proto egzempliorių, perskaičiau iš naujo (pirmą kartą) ir galvojau, ir galvojau taip: juk čia viskas tiesa. O Lenkijoje patyriau, kad Miłoszas veikiau nebent sumenkino jo šalyje jėga įtvirtinto komunistinio režimo gėdingumą. Per kokius šešerius pastaruosius metus daug kartų savęs klausiau, kaip galėjo atsitikti, kad aš taip įtariai žiūrėjau į tai, ką mums pasakojo Miłoszas ir kiti išeiviai iš komunistinių šalių arba tie, kurie Vakaruose buvo kandžiai vadinami „nesusitupėjusiais antikomunistais“. Kodėl mes neradome vietos jų tiesai, kodėl buvome kurti? Atsakymai gerai žinomi. Buvome suradę priešą – fašizmą. Girdėjome demonišką fašizmo kalbą. O angeliška komunizmo kalba tikėjome ar bent taikėme jai dvilypius standartus. Dabar laikomės kitokios linijos. Dabar tai atrodo lengva. Tačiau daug dešimtmečių, kai dėjosi visai tokios pat baisybės – ne, daug siaubingesnės negu dabar Lenkijoje, mes nesusirinkdavome protestuoti ir reikšti pasipiktinimo, kaip dabar. Buvome tvirtai įsitikinę, kas yra mūsų priešai (tarp jų ir profesionalūs antikomunistai), ir taip pat įsitikinę, kas yra dorieji ir kas yra tamsuoliai. Bet mane stebina tai, kad nors daugelis mūsų požiūrių ir siekių buvo teisingi, ypač suvokimas, kokia beprotybė būtų branduolinis karas tarp didžiųjų valstybių, ir viltys ištaisyti daugelį mūsų sistemos neteisybių, – mes pražiūrėjome vieną didelę tiesą. Ir taikstėmės su daugeliu netiesų. […]

Mes manėme, kad labai vertiname teisingumą, dažniausiai taip ir būdavo. Bet nepakankamai vertinome tiesą. Tai reiškia, kad mūsų prioritetai buvo klaidingi. Ir dėl to daugelis mūsų, tarp jų ir aš, nesupratome komunistinės tironijos prigimties. Bandėme skirstyti komunizmą į dalis – pavyzdžiui, „stalinizmą“ atmetėme ir laikėme nukrypimu, bet gyrėme kitus, ne Europoje esančius režimus, kurie iš esmės buvo tokio pat pobūdžio.

Visa tai akivaizdu arba beveik akivaizdu, dabartinę Lenkijos valdžią apibūdinant žodžiu „fašistinė“. Bet aš noriu pavartoti šį žodį dar ir kita prasme. Pastarieji Lenkijos įvykiai rodo ne tik tai, kad komunistinės visuomenės struktūroje fašistinis valdymas įmanomas, o demokratinė valdžia ir darbininkų savivalda akivaizdžiai netoleruojama ir nebus toleruojama. Noriu pasakyti, kad jie rodo tokią tiesą, kurią mums derėjo suprasti labai seniai, – kad komunizmas ir yra fašizmas, sėkmingas fašizmas, jeigu norite. Tai, ką mes vadinome fašizmu, veikiau yra tokia tironijos forma, kurią galima nuversti ir kuri iš esmės pralaimėjo. Kartoju: svarbu ne tik tai, kad fašizmas (ir atviras karinis valdymas) yra tikėtina visų komunistinių visuomenių lemtis, ypač, kai gyventojai ima maištauti, – bet komunizmas pats savaime yra fašizmo atmaina, sėkmingesnė atmaina. Fašizmas žmogišku veidu.

Manau, kad nuo to ir reikia pradėti mokytis visko, ko galima pasimokyti iš dabartinių Lenkijos įvykių. Ir, stengdamiesi kritikuoti bei pertvarkyti savo pačių visuomenę, pirmiausia turime leisti pasakyti tiesą tiems, kurie yra priešakinėse kovos su tironija gretose, nepakreipdami tos tiesos interesams, kuriuos laikome teisingais. Dėl šių nemalonių tiesų tenka atsisakyti daugelio kairiųjų prietarų, kvestionuoti nuostatas, kurias daugelį metų vadinome „radikaliomis“ ir „pažangiomis“. Akstinas pergalvoti savo poziciją ir atsikratyti senos nešvarios retorikos, matyt, būtų ne pati menkiausia padėka lenkų herojams ir bene geriausias būdas pareikšti solidarumą su jais.

Vertė Laimantas Jonušys