Tarptautinis PEN klubas, įkurtas 1921 metais Londone grupės anglų rašytojų iniciatyva, yra nepolitinė organizacija, vienijanti įvairių pažiūrų autorius, pritariančius Chartijos tikslams ir įsipareigojančius juos vykdyti tiek savo šalyje, tiek tarptautiniu mastu.
Šiuo metu Tarptautinio PEN klubo centrai veikia daugiau nei šimte pasaulio šalių. Jų veiklą koordinuoja Londone įsikūrusi centrinė būstinė.
Tarptautiniame PEN klube veikia keturi komitetai: Kalinamų rašytojų, Taikos, Lingvistinių teisių ir Moterų.
Tarptautiniam PEN klubui yra vadovavę nemažai pasaulyje gerai žinomų rašytojų, tarp jų John Galsworthy, H. G. Wells, François Mauriac, Alberto Moravia, Heinrich Böll, Arthur Miller, Mario Vargas Llosa.
______
LIETUVIŲ PEN CENTRAS: TRUMPA ISTORIJA
Lietuvių PEN klubo istorija siekia 1926 metus, kuomet dviem Lietuvos Rašytojų ir žurnalistų sąjungos nariams, poetui Faustui Kiršai ir žurnalistui Matui Šalčiui sugrįžus iš Berlyne vykusio PEN kongreso, būrelis entuziastų įsteigė Lietuvių P.E.N. Klubo skyrių ir jo prezidentu išrinko įžymų prozininką Vincą Krėvę-Mickevičių. Tačiau šis klubas dėl įvairių priežasčių iširo, taip ir nespėjęs oficialiai įstoti į Tarptautinį PEN klubą. Iki Antrojo pasaulinio karo šios veiklos atnaujinti nepavyko, o Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, kurioje PEN klubas su savo Writers in Prison komitetu buvo priskiriamas „priešų“ kategorijai, apie tai negalėjo būti nė kalbos.
Tačiau lietuviai įvairiais būdais dalyvavo PEN veikloje. Writers in Exile centrui priklausė JAV gyvenantys rašytojai Algirdas Landsbergis, Stasys Goštautas. Vėliau prie jų prisijungė iš Lietuvos emigravęs Tomas Venclova. Jie daug nuveikė tiek buriant išeivijos rašytojus, tiek ruošiant Lietuvių PEN centro priėmimą į Tarptautinį PEN. Kai kuriuos sovietiniuose lageriuose įkalintus lietuvių kultūros veikėjus – V. Petkų, G. Iešmantą ir kitus – gynė ir rėmė Writers in Prison komitetas, jie buvo Vakarų Europos centrų garbės nariai.
PEN veiklai Lietuvoje gyvenantys rašytojai pradėjo burtis 1988 metais, susilpnėjus sovietiniam režimui. Čia daug nuveikė Lietuvių PEN centro iniciatorius ir pirmasis prezidentas prozininkas Romualdas Lankauskas. Mūsų steigiamasis susirinkimas įvyko 1989 m. vasario 23 d., o gegužės 11 d. Mastrichto kongrese mūsų Vilniuje reziduojanti organizacija buvo priimta į Tarptautinį PEN klubą.
1990 m. gruodžio 27 d. įvykęs Lietuvių PEN centro visuotinis susirinkimas patvirtino įstatus, LR teisingumo ministerija juos įregistravo 1991 m. sausio 24 d.
Maždaug tuo pat metu įsikūrė latvių ir estų PEN centrai, tačiau jų būstinės buvo atitinkamai Stokholme ir Toronte. Visi šie įvykiai atspindėjo tai, kas vyko mūsų regione ir pranašavo dar esmingesnius 1990 ir 1991 metų pasikeitimus. Įsijungimas į tarptautinę rašytojų bendriją lietuvių autoriams buvo vienas laisvinimosi iš sovietinės rašytojus prižiūrinčios sistemos, veiksmų. Lietuvių PEN centras anuomet buvo pirmoji lietuvių visuomeninė organizacija, priimta į pasaulinę visuomeninių organizacijų bendriją, nepriklausomai nuo SSRS.
Į PEN klubą buriantis Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, panašus procesas vyko išeivijoje. Apie dvidešimt žinomų, daugiausia JAV ir Kanadoje gyvenančių autorių susijungė į Lietuvių PEN centro išeivijos padalinį, kuriam vadovo Niujorke gyvenantis prozininkas ir dramaturgas Algirdas Landsbergis, o jį pavadavo Stasys Goštautas iš Bostono. Tai nebuvo atskiras centras Tarptautinio PEN struktūroje, o tik organizaciniam patogumui sukurtas mūsų padalinys.
Įstojimas į tarptautinę rašytojų bendriją praplėtė tarptautinius lietuvių autorių ryšius, atvėrė naujas bendravimo galimybes. Jau 1989 m. rudenį didelė Lietuvių PEN centro delegacija dalyvavo Toronto ir Monrealio kongrese, kur iš Lietuvos atvykę rašytojai turėjo pirmą progą susipažinti ne tik su savo kolegomis iš Tarptautinio PEN, bet ir su Amerikos žemyne gyvenančiais savo centro nariais (tokie ryšiai sovietiniais laikais buvo praktiškai neįmanomi). Po kongreso dar kurį laiką paviešėję Monrealyje, rašytojai iš Lietuvos aplankė Bostoną ir Niujorką, kur susitikinėjo su savo kolegomis ir skaitė savo kūrybą kultūriniuose lietuvių išeivijos renginiuose. Regis, tai buvo pirmas sovietų valdžios nesankcionuotas Lietuvoje gyvenančių rašytojų vizitas pas savo kolegas bei tautiečius išeivijoje.
Lietuvių PEN centras nuo pat savo veiklos pradžios palaikė ryšius su kaimyniniais centrais: latvių, estų, norvegų, švedų, lenkų, baltarusių. Keitėmės informacija, delegacijomis, susilaukdavome paramos. Žymiu ne tik kultūriniu įvykiu tapo Lenkų PEN klubo delegacijos, vadovaujamos tuometinio Lenkų PEN klubo pirmininko ir Tarptautinio PEN klubo vicepirmininko Arturo Międzyrzeckio viešnagė Vilniuje 1994 m. kovo mėnesį. Bendrą dviejų mūsų centrų Kreipimąsi į abi tautas iš Konrado celės galima laikyti gerų dviejų valstybių santykių pradžia.
Svarbus PEN centro veiklos baras, ypač akcentuojamas Chartijoje – stebėti žodžio laisvės suvaržymus, bandymus riboti kūrybinę saviraišką bei objektyvią kritiką tiek savo, tiek ir kitose šalyse, reikalui esant – pareikšti atvirą nuomonę apie netinkamą valstybės institucijų veiklą.
1989 m. liepos 29 d. laikraštyje "Literatūra ir menas" PEN centras paskelbė pareiškimą, demaskuojantį Molotovo-Ribbentropo paktą su aiškiu reikalavimu likviduoti jo pražūtingus padarinius ir atkurti Lietuvos valstybingumą.
Vėliau LPENC žiniasklaidoje išplatino nemaža pareiškimų, tarp jų - dėl padėties Čečėnijoje ir Tibete, dėl žodžio laisvės varžymų bei žurnalistų persekiojimo Kinijoje ir Rusijoje, dėl piktnaudžiavimo žodžio laisve, dėl brutalių galios struktūrų veiksmų prieš taikius piketuotojus Kinijos prezidento viešnagės mūsų šalyje metu bei daugelį kitų.
Lietuvių PEN centro atstovai dalyvavo pasauliniuose Tarptautinio PEN klubo kongresuose Maastrichte, Toronte, Varšuvoje, Vienoje, Edinburge, Berlyne, Bogotoje, Dakare, Lince, Tokijuje ir kitur, taip pat įvairiose šalyse surengtose regioninėse konferencijose ir seminaruose.
Savo veiklos pradžioje Lietuvių PEN centras išleido vieną pirmųjų šalyje pasirodžiusių leidinių anglų kalba Rage of Silence, kuriame buvo pristatyta šiuolaikinė lietuvių eseistika ir publicistika.
LPENC iniciatyva išleistos antologijos Four Poets of Lithuania (vertė Jonas Zdanys. Vaga, Vilnius, 1995) ir Lithuania in Her Own Words (sudarytoja Laima Sruoginytė. Tyto Alba, Vilnius, 1997).
Lietuvių PEN centras rengia literatūros skaitymus, diskusijas, visuomenines akcijas, jo nariai yra paskelbę įvairių aktualių pasisakymų spaudoje ir radijo laidose, atkreipdami visuomenės ir valdžios institucijų dėmesį į žodžio laisve ir kūrybinei saviraiškai, taip pat Lietuvos kultūros sklaidai kylančias problemas.
1990 m. lietuvių PEN centras pradėjo rengti tarptautinį literatūros festivalį "Poetinis Druskininkų ruduo". Šis renginys iki šiol vyksta Druskininkuose ir Vilniuje, leidžiamas jo almanachas.
Nuo 2001 m. Lietuvių PEN centras kasmet skiria premiją – Metų vertėjo krėslą – už praėjusiais metais išleistą geriausią grožinės literatūros ir meninės eseistikos knygos vertimą į lietuvių kalbą.
2010 m. Lietuvių PEN centras kartu su Kultūros ministerija įsteigė Bronio Savukyno premiją siekiant įvertinti publicistinių kūrinių autorius, kultūros leidinių kryptį formuojančius vyriausiuosius redaktorius už lietuvių kalbos grynumo ir taisyklingumo puoselėjimą, humanistinių vertybių, analitinės minties ir intelektualinės kultūros skleidimą periodiniuose kultūros leidiniuose.
Lietuvių PEN centro pirmininkai: prozininkas ir tapytojas Romualdas Lankauskas (1989-1991), poetas, eseistas, vertėjas Kornelijus Platelis (1991-1994), Dr. Galina Baužytė-Čepinskienė (1994-1999), eseistas Almantas Samalavičius (1999-2003), Kornelijus Platelis (2003-2007), Almantas Samalavičius (2007-2011), Herkus Kunčius (2011–2015); Laimantas Jonušys (2015–2019), Gintaras Bleizgys (nuo 2019).
Generaliniai sekretoriai: Dr. Galina Baužytė-Čepinskienė (1989-1994), vertėjas Antanas Danielius (1994-1999), poetas, eseistas, vertėjas Eugenijus Ališanka (1999-2000), eseistas ir vertėjas Laimantas Jonušys (2001-2015).
Per kelis dešimtmečius Lietuvių PEN centro veiklos metų jo nariais buvo dešimtys žinomų lietuvių literatūros kūrėjų ir intelektualų, tarp jų Kazys Almenas, Aurelija Balašaitienė, Galina Baužytė Čepinskienė, Vytautas P. Bložė, Kazys Bradūnas, Petras Dirgėla, Antanas Danielius, Leonidas Donskis, Ričardas Gavelis, Sigitas Geda, Juozas Glinskis, Stasys Goštautas, Eugenijus Ignatavičius, Jurga Ivanauskaitė, Leonidas Jacinevičius, Liudvikas Jakimavičius, Eglė Juodvalkė, Jonas Juškaitis, Anatolijus Kairys, Grigorijus Kanovičius, Jurgis Kunčinas, Algirdas Landsbergis, Marcelijus Martinaitis, Ilona Maziliauskienė, Icchokas Meras, Nijolė Miliauskaitė, Henrikas Nagys, Leonas Petravičius, Bronys Raila, Bronys Savukynas, Rimvydas Šilbajoris, Judita Vaičiūnaitė, Albertas Zalatorius, Markas Zingeris, Leonas Lėtas, Paulius Jurkus, Leonardas Andriekus.
Kornelijus Platelis
Stasys Goštautas, Romualdas Lankauskas, Algirdas Landsbergis Mastrichte po Lietuvių PEN centro priėmimo į Tarptautinį PEN klubą 1989 m. gegužės mėn.
Toronte 1989 m. rugsėjo 25 d. S. Dabkaus nuotr.
Stovi (iš kairės): Raimundas Kašauskas, Aleksandras Krasnovas, Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Algirdas Landsbergis, Romualdas Lankauskas, Leonas Lėtas, Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas Paulius Jurkus; sėdi - Leonardas Andriekus, Regina Rudaitytė, LT konsulas Niujorke Anicetas Simutis su ponia. Kultūros Židinys, Bruklinas, Niujorkas 1989.10.15. Nuotr. L. Tamošaičio
Kornelijus Platelis, Galina Baužytė-Čepinskienė, Romualdas Lankauskas. A. Kunčiaus nuotr.
Eilinis PEN centro susirinkimas 1999 m. sausio 6 d. Iš kairės: Eugenijus Ališanka, Kerry Shawn-Keys, Bronys Savukynas, Kornelijus Platelis, Almis Grybauskas, Galina Baužytė-Čepinskienė, Regina Rudaitytė, Romualdas Lankauskas, Petras Dirgėla. A. Kunčiaus nuotr.
Romualdas Lankauskas. Pasaulio rašytojų forume. Literatūra ir menas 1989.06.03
Petras Dirgėla. Lietuvių PEN centro istorijos etiudas. Kultūros barai 1999 Nr. 2
Lietuvių PEN centras 1989 m. liepos 29 d. "Literatūroje ir mene" paskelbė tokį pareiškimą:
Prieš penkiasdešimt metų, rugpjūčio 23 d., Maskva ir Berlynas sudarė plačiai žinomą Molotovo-Ribentropo paktą. Kartu su juo buvo pasirašyti ir papildomi slaptieji protokolai, kurių autentiškumas seniai nekelia jokių abejonių. Tai vienas gėdingiausių ir skandalingiausių dvidešimtojo amžiaus sandėrių, nes per jį trys nepriklausomos valstybės, Tautų Sąjungos narės – Lietuva, Latvija ir Estija – prarado savo valstybingumą, kai jas vėliau okupavo Raudonoji armija, kai jos buvo klasta, prievarta ir apgaule prijungtos prie TSRS. Dėl šio nusikalstamo akto Pabaltijo tautos patyrė milžiniškus ir labai tragiškus dvasinius, fizinius ir materialinius nuostolius, o tolimesnė jų egzistencija atsidūrė didžiausiame pavojuje, ką tenka konstatuoti ir dabar.
Deja, nors nuo minėto sandėrio jau praėjo pusė šimtmečio, jį pasirašiusios valstybės vis dar oficialiai nepasmerkė nei pakto, nei slaptųjų protokolų ir jų pasekmių. Taigi, kaip ir anksčiau, šiandien nuolat pažeidžiamos Pabaltijo tautų teisės, joms tebėra užkirstas kelias į laisvę ir savarankišką gyvenimą, į būtiną valstybingumo grąžinimą. Akivaizdus ir ilgiau nebepakenčiamas yra tas faktas, kad iš visų per Antrąjį pasaulinį karą okupuotų ar aneksuotų valstybių liko neatkurtos tik Lietuva, Latvija ir Estija. Užtat delsti nevalia. Laikas užbaigti iškilmingas valstybės vadovų kalbas, įvairias gražias deklaracija dėl tautų apsisprendimo teisės ir imtis konkrečių darbų. Vienas pačių svarbiausių – tai baisios istorinės skriaudos atitaisymas Lietuvai ir kitoms Pabaltijo šalims. Siekdamas prisidėti prie ypač reikšmingo ir neatidėliotino tikslo, Lietuvių PEN centras pareiškia:
1. Molotovo-Ribentroppo paktą ir su juo susijusius protokolus laikome neteisėtais ir nusikalstamais nuo pat jų pasirašymo pradžios. Tai akivaizdus suokalbis prieš Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o jo padariniai – grubiausias tarptautinės teisės ir lietuvių tautos teisių pažeidimas, kuris tikrai nebegali būti toleruojamas.
2. Gėdingo pakto penkiasdešimtųjų metinių sukakties proga kreipiamės į TSRS, VFR ir VDR vyriausybes, reikalaudami, kad jos be jokių išlygų pasmerktų šį paktą ir imtųsi ryžtingų priemonių visų jo pražūtingų pasekmių likvidavimui, demilitarizuojant kraštą ir visiškai atkuriant Lietuvos valstybingumą.
3. Primygtinai raginame LTSR Aukščiausiąją Tarybą 1940 metų vadinamojo Liaudies seimo rinkimus ir seimo nutarimą dėl Lietuvos įstojimo į TSRS paskelbti neteisėtais ir negaliojančiais, kadangi rinkimai vyko esant okupacinei kariuomenei, o sprendimas įstoti į TSRS buvo priimtas neatsiklausus tautos valios ir nesuruošus referendumo, kuris tokiu atveju buvo būtinas.
4. Ateityje siūlome nepriklausomos Lietuvos ir TSRS santykius grįsti 1920 metų liepos 12 dienos Tarybų Rusijos ir Lietuvos Respublikos sutartimi, iki šiol nedenonsuota ir atitinkančia lietuvių tautos interesus.
